Simono blogas

kažkada senai rašiau apie tai, kad lietuviška komercinė tv yra smegenis plaunantis šūdas. Manau anokia čia paslaptis. Per kelis paskutinius metus visos tos laidos ir apskritai visos programos per TV pasidarė tokios bukos ir apgailėtinos, kad net baisu. Šitam fenomenui paaiškinti yra kelios teorijos, bet ne apie tai dabar.

Mane tikrai nustebino kiek žmonės yra prisirišę prie tos velnio dėžės. Apie ką aš? Vakar per TV3 rodė daugumai žinomą, visame pasaulyje pamėgtą serialą, House M.D (kitaip sakant – Daktarą Hausą). Ir štai kas vakar dėjosi mano mėgstamame saituke Vibe.lt:

House is back! (TV3)
AaaA aa A aa! Hausas!
Ūū! Hausas!
Hausas. Hausas. HAAAAAUSAS!
*Ploja katučiu ir laksto, kvailai išsišiepusi, aplink televizorių, pasigriebusi pultelį ir puodą arbatos.*
Hauuuuuuusas! Daktaras Hausas.
Aaaaaa hausas hausas hausas!!!
Jei ne tas niekšas Housas, jau seniai miegočiau kūdikio miegeliu..

panašu į masinę psichozę. Taip, visiems patinka hausas, bet kodėl būti priklausomam nuo tv? TV suvaržo. Reikia laukti konkretaus laiko, taikytis prie programų ir žiūrėti mėgstamas laidas, serialus ir filmus su kankinančiai ilgomis reklamomis, o paskui laukti konkretų laiko tarpą iki kitos laidos, ar serialo tęsinių. Come on people, gyvenam naujame amžiuje, kur vartotojas yra visagalis. Kur vartotojas visad teisus.

Ką siūlau? Siūlau išmokti naudotis interneto teikiamais džiaugsmais. Tų džiaugsmų nelegalumo nepateisinu, bet come on – visi tai darom. ;) Galų gale yra ir kitų – legalių būdų online žiūrėti ir siųstis norimą mediją… TV yra kvaila. TV yra praeitis.

P.S Mielieji vaiberiai, nepykit, jūsų vaibus pajamiau tik kaip pavyzdį. ;)

EDIT:

Mano point’ą puikiai iliustruoja Algio Ramanausko citata iš va šito va straipsnelio:

Mes turime namą, kuriame gyvena 10 žmonių. 6 yra pikti ir neturtingi, 2 yra neva vidurinė klasė, o likę du – verslo ir menų elitas (čia kiek per optimistiškas Lietuvos paveikslas).

Kanalai daro viską, kad prie telikų liktų sėdėti tie 6 pusgalviai, o du vidurinės klasės atstovai kartais žiūrėtų, kartais keikdamiesi perjungtų į ORT ar, duok Dieve, BBC Prime ar pan.

Likę du normalūs, uždirbantys ir mąstantys žmonės seniai nusispjovė, jie sėdi Youtube ir vagia filmus linkomanijose.

Kiekvienas metų laikas turi savitą, specifinį kvapą. Štai ir dabar vedžiodamas šunį tai pajutau. Pajutau artėjančio rudens kvapą. Čia jokios metaforos, rimtai jaučiu tą keistą aromatą. Tiek žiema, tiek ruduo, tiek vasara ir pavasaris turi savo kvapus. Ir kiekvienas tas kvapas su savim atneša lengvą melancholiją. Tai kvapai, visiškai nepanašūs į kitus. Su niekuo nepalyginami, neapibūdinami.

Kaip įprasta, kiekvienas kvapas turi savo kilmę, t.y kvapo šaltinį. Bet sezonų kvapai tokio neturi. Tai kažkas panašaus į gryno oro kvapą. Ir skirtingą metų laiką kvapas būna skirtingas. Vėsus ir gaivus.

Gal tai ir tėra mano vaizduotės pokštai, ar klaidingos interpretacijos, bet… Jūs esat kada nors užuodę ką nors panašaus? :)

Skaitytojai – atsakomybė. Atsakomybė už savo žodžius. Kol skaitytojų nebuvo, jaučiausi laisvai ir nerūpestingai. Dabar jaučiuosi suvaržytas, tarytum iš manęs ko nors tikėtųsi ir reikalautų (nors žinau, kad šis įspūdis ne visai teisingas). ~120 prenumeratorių nėra didelis skaičius, bet jis vis tiek trukdo laisvei reikštis nevaržomam.

Nors antra vertus keista – juk susirasti šiek tiek didesnį skaitytojų ratą ir buvo vienas iš pagrindinių tikslų, visus tuos bloginimo metus. Iš pradžių skaičius augo labai lėtai, paskui staiga kreivė šovė aukštyn. Dabar rašydamas įrašą mąstau kokios bus reakcijos, kam įrašai patiks, o kam – ne. Tai nori, nenori verčia prisitaikyti. Kai tuo tarpu ankščiau rašiau labiau iš savęs ir labiau sau.

Erzinuosi todėl, nes kuo toliau, tuo labiau matau poreikį keisti blogo formatą. Jau darosi sunku kažką pasakoti, nes pačiam viskas aišku, o kitiems (t.y jums ir TAU) apie ką nors papasakoti nebėra, nei noro, nei motyvacijos. Kadangi blogo žudyt nenoriu – keisiu formatą. Šiek tiek ignoruosiu skaitytojus ir rašysiu apie tai, kas įdomu ir aktualu man, o ne *turėtų būti įdomu skaitytojui*. Kitaip sakant: Blogas taps asmeniniu. :) Kas pasikeis? Bus daug kasdieninių pastebėjimų (kaip pas qemm’ą, ar scania gti), ar šiaip atradimai. Įspėju – gali atsirasti ir paaugliškų pamurmėjimų and nusišnekėjimų. :)

Tai kaip, skaitytojau, neprieštarausi?

Lietuvai besikraustant į facebook.com, vis mažiau lieka žmonių, negirdėjusių apie šitą naują trendą (žinoma, naujas jis tik Lietuvoj). Visi smalsūs lietuviai internautai jau spėjo užsiregistruoti ir pradėti aktyviai naudotis FB, ar bent jau išbandyti jį. Kiti netgi atrado priežasčių, kodėl feisbukas yra tuščias laiko švaistymas (vis tie principai).

Visiems, kurie apie feisbuką girdėjo, bet nesusigundė išbandyti, galiu pasakyti tik tiek, kad pabandyti tikrai verta. Ne dėl to, kad facebook yra kažkoks tai didžiulis stebuklas. Jūs tiesiog turit suprasti, kad didžioji dalis lietuviškų soc. tinklų yra šūdas ir bendravimui internete yra geresnių, kokybiškesnių vietų.

Ok. Vis dėl to šitas įrašas yra skirtas tiems, kurie jau naudojasi feisbuku ir juo naudojasi per naršyklę FireFox. Turbūt pastebėjote, kad paskutiniu metu pagrindiniame puslapyje padaugėjo neįdomių ir nereikalingų, draugų atliktų testų rezultatų (afkors, tie rezultatai įdomūs testus atlikusiems žmonėms, bet why the fuck juos reikia skelbti viešai?). Jei jums vienodai šviečia, kad jūsų draugas Petras praeitame gyvenime buvo kėde, o draugė Marytė ištikro yra Siamo katė – turiu sprendimą visiems, naudojantiems FireFox’ą.

1. Į FireFox naršyklę instaliuojame įskiepį Greasemonkey.
2. Perkrauname naršyklę ir keliaujame į [http://userscripts.org]
3. Tinklapyje paspaudžiame žalią mygelį su užrašu “Install“
4. Iššokusioje lentelėje dar kartą paspaudžiame “Install“
5. Einam į facebook’ą ir grožimės laisvu nuo egocentriško spam’o pagrindiniu puslapiu! :)

Sulūžęs tušinukas, paskutinį spaudžiu lašą, rašalo ar tušo – nesvarbu,
Materija pabodo, užsipildau, kaip baterija,
Bet negaliu, sulaužyti ribų, nors noriu,
Svajoju, idealizuoju, holivudinė kultūra sugadino žmogų.

Nenuostabu, kad kilom iš beždžionių,
Juk vis dar vyksta mūšis dėl kolonijų,
Su laiku, teisės prigimtinis mechanizmas užpila betonu,

Ir lyg statulos tiesiam pirštus mes į dangų
Kad kas greičiau išvystų, ar išgirstų mus beviltišką,

“Kuo tankiau auga medžiai miške, tuo mažesnis dangaus plotas atsiveria”,
Primerkite akis, kiekvieno individo ego spigina ir akina, kaip tolimosios šviesos,
Juk ne be reikalo, juk ne be reikalo!

(daugiau…)