Simono blogas

Vakar vakare, benešant lauk šiukšles, mama paprašė prigriebti stiklainį kompoto iš rūsio. Kadangi gyvenu kotedže, šalia daugiabučio, tai tiek šiukšlių išmetimo vamzdžiai, tiek rūsys yra kartu – laiptinėje. Išmetęs šiukšles, nukulniavau į rūsį kompoto. Būtų totaly eilinis, buitinis įvykis, visiškai nevertas paminėjimo. Bet. Tuo metu, kai įėjau į rūsį, per mobiliuką buvau pasileidęs dainušką (”LMP – Šuo“, jei kam įdomu). Labai įsijautęs į gabalą, dainuodamas balsu užrakinau rūsį ir nuėjau link buto.

Būtumėt tamstos matę mano veidą, kai supratau, kad vietoje stiklainio kompoto, aš iš rūsio išsivežiau savo fakin dviratį (kurį irgi, aišk, laikau tenai). Maždaug atsibudimas iš hipnozės, iš transo, ar lunatikavimo.

Reakcija: Teatrališkai ploju delnu per kaktą, garsiai ištariu “WTF?” ir grįžtu į rūsį pasiimt kompoto.

Paskui pamąstęs supratau vieną dalyką. Taip įdomiai viskas atsitiko, nes buvau labai įsijautęs į dainą. Mintyse rėgėjau žodžius, jaučiau melodiją ir dainavau balsu. So visas mano vidus buvo užimtas vien dainavimu. Išsijungė loginis mąstymas ir atmintis, bet įpročiai išliko. O įprotis buvo išsivežti į lauką dviratį, nes į rūsį dažniausiai einu vien dėl to.

Netyčinio eksperimento, kurio auka tapau aš pats išvada: Išsijungus sąmoningumui, įpročiai išlieka budrūs. Turbūt dėl to kartais taip sunku juos pakeisti.

Kažkada senai senai viename savo įraše “Varyk iš čia mažiau!” burbėjau apie vyresniųjų požiūrį į vaikus. Anyways, dabar man tai neberūpi (rūpi mažiau), nuomonės juk irgi keičiasi. Tame įraše sakiau, kad ne visi suaugusieji žiūri į vaikus iš aukšto, bo yra ir kitokių. Neklydau. Netgi radau konkretų pavyzdį.

Beskaitinėdamas leidyklos „Nieko rimto“ (patinka man jų leidžiamų knygų stilius), autoriaus Gendručio Morkūno knygą „Grįžimo istorija“ (btw, keista, bet labai įdomi ir filosofiškai gyvenimiška knyga) užtikau tokią ištrauką, kurios tiesiog negalėjau neskelbti. Gal labiau padės suprasti, ką anuo įrašu norėjau pasakyti. Skaityti prašyčiau iki dugno galo! :)

Kaime kiekvieną dieną stiprėjo įsitikinimas, kad vaikai be suaugusiųjų gyventi negalėtų nė minutės. Kad jie žūtų be visus registruojančių vasltybės pareigūnų, be visokias prekes pardavinėjančių pardavėjų, be mokyklomis besirūpinančių direktorių, be mokyklų autobusus vairuojančių vairuotojų, be triukšmaujančius mokinius trepsėjimais drausminančių fizikos mokytojų ir, žinoma, be mamų ir tėčių.

Kaime ir miestelyje visas gyvenimas sukosi tik apie suaugusiuosius. Tik suaugusieji būdavo pastebimi. Kur nors siaurame tarpduryje susidūrus vaikui ir suaugusiajam, pastarasis vaiko nė nepamatydavo. Vaiką jis nustumdavo, o mažesnį peržengdavo.

Į vaikus niekas nekreipdavo dėmesio. Vaikai turėdavo kantriai praleisti visus suaugusiuosius, klausytis, ką jie kalba ir net linkčioti galvutėmis. Dar vaikai privalėdavo jaustis suaugusiesiems skolingi ir dėkingi ir visaip tą dėkingumą rodyti. Labiausiai būdavo vertinami rankas būčiuojantys vaikai. Būdavo tėvų, kurie rankas liepdavo bučiuoti vaikus primušę. Atseit už vieną muštą dešimt nemuštų duoda, todėl vaikas, kurio kaina ką tik padidėjo dešimt kartų, tą kainą padidinusiam suaugusiajam turi būti pasiutusiai dėkingas.

Beje, ar žinote, kodėl apie tai kalbu būtuoju laiku? Ogi todėl, kad ir aš suaugęs. Ir aš kartais nepamatau vaiko, kuriam įkando gyvatė. Jis sėdi ant grindų kur nors didžiulėje parduotuvėje. Jam skauda, todėl visai normalu, kad verkia. O aš, kaip šimtai suaugusiųjų, pažiūriu į verkiantį vaiką ir nueinu. Man, kaip ir jiems, sunku patikėti, kad didžiulėse parduotuvėse su muilo ir laužo dešrelių kvapais būtų gyvačių. O jų yra…

Būtuoju laiku kalbu, kad atrodytų, jog suaugusieji vaikų nepastebėdavo ir per juos šokinėdavo tik žiloje senovėje. Kai dar nebuvau gimęs. Kad dabartiniai suagusieji taip nedaro. Ir kad aš taip nedarau.

Deja, šokinėja ir dabar. Ir ne tik Vilijos kaime ir miestelyje. Visur. Visame pasaulyje. Šokinėju ir aš…

Suaugusieji mano, kad vieninteliai žino, kad vaikų reikia tik tam, kad tie gerai elgtųsi, teisingai augtų, stropiai mokytųsi, visą laiką būtų jiems skirtose vietose, nešiotų suaugusiųjų išrinktus drabužius, valgytų suaugusiųjų mėgstamus troškinius ir skaitytų suaugusiųjų sukurtas pasakas. Įsivaizduokite, koks kiltų triukšmas, jeigu suaugusieji būtų priversti skaityti vaikų parašytas knygas arba važiuoti vaiko vairuojamu autobusu.

Nė nepradėkime įsivaizduoti.

Yra suaugusiųjų, kurie per vaikus nešokinėja. Žinoma, ir neklausinėja, ką jie myli labiau – tėtį ar mamą, ir neūkauja pūsdami į vaikus pernykšį kvapą. Pernykščiais kvapais ūkaujantys suaugusieji neūkaujančius laiko suvaikėjusiais ir iš jų šaiposi. Šaiposi ir iš tų, kurie su vaikais žaidžia slėpynių, skaito vaikų knygas ir kuria vaikų istorijas. Tarsi per vaikus nešokinėjantis, su vaikais žaidžiantis, vaikų pasakas skaitantis ir vaikų istorijas kuriantis suaugusysis keltų grėsmę žaidžiantiems suaugusiųjų krepšinį ir rašantiems suaugusiųjų telefonų knygas.

O jūs ar šokinėjate per vaikus? O gal vis dar tebešokinėja per jus? :)

Mėgstu vartyti senas, Tarybines knygas. Vakar tvarkydamas lentynas suradau tikrą perliuką. „Lietuvos TSR geografija” – 1987 m. leidimo, 8-10 klasių vadovėlis. Bevartydamas knygą, radau joje įdomų skyrių apie gyventojų skaičių Lietuvoje. Ir apie gyventojų migraciją ten kalbama. Pateikiu jums trumpą ištrauką iš vadovėlio. Turėkite omenyje, kad jis rašytas prieš 23 m.

Gyventojų skaičiaus kitimas. Žmonių skaičius Lietuvos TSR teritorijoje didėja lėtai, nes mažas natūralusis gyventojų prieaugis (5 žmonės tūkstančiui gyventojų). Jis mažesnis už šalies vidurkį. Tarybų valdžios metais, pagėrėjus materialinėms sąlygoms, švietimui ir medicininiam aptarnavimui, Lietuvoje sumažėjo gyventojų (ypač vaikų) mirtingumas.

Gyventojų skaičius lėtai didėjo mūsų krašte dėl didelės migracijos. Nerasdami darbo Lietuvos miestuose, daug žmonių jo ieškojo kitur. Pavyzdžiui, 1897 m. įvairiose Rusijos gubernijose gyveno apie 300 tūkst. išeivių iš Lietuvos. 1861-1914 m. iš Lietuvos emigravo apie 700 tūkst. gyventojų. 1918-1939 m. maždaug 100 tūkst. Pokario metais iš Lietuvos išvyko nemaža lenkų.

Didelius gyventojų nuostolius Lietuvos TSR patyrė karo metais. Per hitlerinę okupaciją Lietuva prarado apie 550-600 tūkst. gyventojų (nužudyta, išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją, pasitraukė į Vakarus suklaidinti okupantų propagandos).

Dabar žiniasklaidoje jau mažiau burbama apie siaubingą lietuvių emigraciją, bet faktas, kad ta emigracija vyko visais laikais. Taip ir barsto Lietuvėlė savo gyventojus.

P.S Negalima nepastebėti, kaip subtiliai tekste persipina lengva propoganda ir informatyvumas. :)

Šiandien beskaitinėdamas Nelabai malonaus žmogaus užrašus atradau tikrai nuostabų trumpametražinį filmą – „Validation“. Nepriklausomai nuo tavo nuotaikos, būtinai rekomenduoju skirti tas 16 min. ir pažiūrėti filmą, prieš skaitant toliau. Pažadu – neprailgs.

Taigi. Pažiūrėjai? Šiam įrašui mane įkvėpė būtent aukščiau paminėtas filmas. Tikra emocijų bombą. :) Pažiūrėjęs ir aš prisiminiau, kad pamiršau šypsotis. Pamiršau nuoširdžiai šypsotis.

Šypsokis, nes gyvenimas yra gražus. Šypsokis ir gyvenimas atrodys gražesnis.

Ir palauk, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, siūlau rimtai apie tai pagalvoti. O jūs ar nepamiršot šypsotis? Turiu omenyje, ar nepamiršote nuoširdžiai šypsotis? Visi mokame šypsotis dirbtinai, tarkime, norėdami įtikti svarbiam žmogui, kai jis pasako kokį banalų juokelį, mes nusišypsome, nors ir nejuokinga. Dirbtinai šypsomės, kai fotografuojamės.

Iš vis. Kodėl mes šypsomės, kai fotografuojamės? Kad žiūrėdami nuotraukas po daugelio metų manytumėme, kad tada buvome laimingi? Bet juk ta šypsena nėra nuoširdi. Šypsokis nuoširdžiai. Juk tu nuostabus. :)

Mama, nupirk gumos! Žie, o kas čia per nauji guminukai? Ne, ne! Noriu čipsų!

Niekaip neįsivaizduoju šiuolaikinės parduotuvės be vieno, kito pakelio traškučių, meškiuko formos guminukų, ar kokių pigių lenkiškų sausainių. Visiems šitiems nelabai sveikiems dalykams angliškai kalbantys žmogai turi žodį (o kaip kitaip?) – junk food, kas lietuviškai skambėtų maždaug, kaip „valgomas šlamštas“.

Ankščiau, beskaitinėjant įvairių produktų sudėtį buvo galima aptikti daug visokių kodų, tokių, kaip, kad E107, E127 ir panašiai. Liaudyje labai greitai paplito davatkiška nuomonė, kad jei produktas turi bent vieną iš šių kodų, tai jis yra „chemija“, „nenatūralus“, „nesveikas“. Iš dalies tai tiesa, tačiau reikia žinoti, kad pvz. vitaminas C žymimas kodu E300, na, o E330 tėra paprasta citrinos rūgštis. E150 – karamelė, o E101 – vitaminas B2 ir t.t.  Visi šitie maistiniai papildai, normaliai, sveikatai visiškai nekenkia. Tačiau yra ir gerokai piktesnių E.

Štai daugelyje produktų naudojamas raudonas maistinis dažiklis Eritrozinas (E127) gali sukelti hiperaktyvumą, jautrumą šviesai, jodo pasisavinimo sutrikimus. Majoneze naudojamas geltonas maistinis dažiklis (E107) taip pat gali sukelti hiperaktyvumą, alergiją, ar net atstmą. Kol kas šie dažai nėra uždrausti. Traškučiuose ir kitame, panašiame maiste naudojamas skonio stipriklis mononatrio glutamatas (E621), nuo didesnio kiekio sukelia galvos skausmą, kaklo niežulį…

Vieningos nuomonės apie „E“ naudą ir žalą mūsų sveikatai nėra. Dauguma maistinių priedų net nėra iki galo ištirti, nežinomas tikslus jų poveikis. Naujausi tyrimai parodo, kad traškučiai sukelia vėžį, o dar naujesni tyrimai atskleidžia, kad tai visiška nesąmonė ir panašiai. Žodžiu, patariu nepanikuoti, išgirdus naujausius pletkus, bet vis dėl to atsargiai žiūrėti į kiekvieną pirktinį maisto produktą. :)

P.S Pastebėjau įdomų dalyką. Kuo toliau, tuo ant daugumas produktų vis mažiau mirga visokie „E“. Gamintojai matyt suprato, kad žmonės baidosi tų kodų, tai vietoje to pradėjo rašyti tikrąjį medžiagos pavadinimą, kuris nors ir atrodo gražiau, bet aiškumo neprideda.

P.P.S Dar vienas pastebėjimas. Ant tokių maistinių priedų, kaip konservantai pykti nederėtų, nes jie naudojami beveik visur ir nėra labai žalingi. Jei ne konservantai, duoną reikėtų kepti patiems. Jokių saldainių, padažų, dešrų, vyniotinių, bandelių, ar egzotiško maisto.