Simono blogas

Ypač, jei esi paauglys. Nebelieka tos žudančios rutinos, pasikeičia gyvenimo ritmas. Jau beveik mėnuo, kaip atostogauju pas senelius. Linksma čia. Kiekviena diena vis kitokia, nesuplanuota, impulsyvi. Svaiginanti laisvė: darai ką nori, kada nori. Tokios turi būti tikros, vasariškos atostogos. Nors internetas pas senelius yra, bet prie AK stengiuosi sėdėti kuo mažiau (ko pasekoje apleidau ir savo blogį (no worries, rudenį grįšiu į trasą pilnu greičiu)). Karts nuo karto užmetu akį į twitter.com, patyrinėju blogosferą, susikaupusias mintis koncentruotai išreiškiu į Vibe.lt. Šiaip dienas leidžiu su draugais. Laipioju stogais, valgau braškes, vyšnias, trešnes, maudausi, miegu palapinėje. Žodžiu: gyvenu.

Liepos 4 d. apsilankiau BlogOUT’e. Pamačiau daug blogerių, su keliais labai smagiai pabendravau. :) Nors įspūdžiai jau prigesę, bet galiu pasakyti, kad konferencija buvo nereali. Spaudžiu leteną Andriui už puikų organizavimą, dėkoju organizatoriams ir dalyviams už gerai praleistą laiką. :)

Tiek apie mane ir mano vasarą. Aš dar gyvas, tik blogas pridusęs. Rudenį atsigriebsiu, prižadu. :)) Na, o kaip jūs leidžiate vasarą? Keliaujat, dirbat, ar poilsiaujate? :)

Skaitytojai – atsakomybė. Atsakomybė už savo žodžius. Kol skaitytojų nebuvo, jaučiausi laisvai ir nerūpestingai. Dabar jaučiuosi suvaržytas, tarytum iš manęs ko nors tikėtųsi ir reikalautų (nors žinau, kad šis įspūdis ne visai teisingas). ~120 prenumeratorių nėra didelis skaičius, bet jis vis tiek trukdo laisvei reikštis nevaržomam.

Nors antra vertus keista – juk susirasti šiek tiek didesnį skaitytojų ratą ir buvo vienas iš pagrindinių tikslų, visus tuos bloginimo metus. Iš pradžių skaičius augo labai lėtai, paskui staiga kreivė šovė aukštyn. Dabar rašydamas įrašą mąstau kokios bus reakcijos, kam įrašai patiks, o kam – ne. Tai nori, nenori verčia prisitaikyti. Kai tuo tarpu ankščiau rašiau labiau iš savęs ir labiau sau.

Erzinuosi todėl, nes kuo toliau, tuo labiau matau poreikį keisti blogo formatą. Jau darosi sunku kažką pasakoti, nes pačiam viskas aišku, o kitiems (t.y jums ir TAU) apie ką nors papasakoti nebėra, nei noro, nei motyvacijos. Kadangi blogo žudyt nenoriu – keisiu formatą. Šiek tiek ignoruosiu skaitytojus ir rašysiu apie tai, kas įdomu ir aktualu man, o ne *turėtų būti įdomu skaitytojui*. Kitaip sakant: Blogas taps asmeniniu. :) Kas pasikeis? Bus daug kasdieninių pastebėjimų (kaip pas qemm’ą, ar scania gti), ar šiaip atradimai. Įspėju – gali atsirasti ir paaugliškų pamurmėjimų and nusišnekėjimų. :)

Tai kaip, skaitytojau, neprieštarausi?

Rašyti lengviausia, kai žodžiai liejasi laisvai. Kai nereikia savęs prievartauti. Kai galvoje skrajojančios mintys noriai išsiveržia konkretaus, materialaus formato turiniu – tada pasijaučia tikrasis nuoširdumas. Kai nežinai apie ką rašysi, kai neturi temos. Tiesiog imi ir pradedi rašyti. Jokio redagavimo, trynimo, ar galvos krapštymo.

Pirštai maigo mygtukus, vieną po kito, o akys seka iš paskos ekrane pasirodžiusioms raidėms. Raidės slenka, stumia baltą nebūti šalin ir užpildo vietą ekrane, vien savo esybe. Apie viską ir apie nieką, gražiai ir bjauriai, konkrečiai ir abstrakčiai. Laisvė rašyti, laisvė išsireikšti, laisvė būti išgirstam.

O tema net nebūtina. Įkvėpk, pagalvok ir rašyk. Apie save, apie aplinką, apie pasaulį. Apie žmones, santykius, jausmus. Rašyti sau, bet būti išgirstam. Tiesiog rašyti, o parašius paskelbti. Paskelbti Laikinajame Chaose, kur po kelių laiko matavimo vienetų būsi užmirštas. Tada vėl turi rašyti. Rašyk ir būsi išgirstas, rašyk ir būsi įvertintas, rašyk ir būsi pastebėtas.

Rašyk.

Faktas, kaip blynas – šiandien mano blogui jau vieneri! Kitaip sakant, praėjo lygiai 365 dienos nuo pirmojo įrašo – Sveikas, pasauli! Dar puikiai pamenu, kaip tą įrašą blevyzgojau…

Iš tiesų – nesitikėjau, kad nueisiu taip toli. Maniau, kad rašyti blogą man greitai atsibos. Pradėdamas neturėjau visiškai jokios vizijos, jokio vaizdo, kas iš to išeis. Nebuvau tikras ar sugebėsiu rašyti, ar būsiu žmonėms įdomus, ar užteks savarankiškumo…

Padėkoti norėčiau Džiugui (nežinau.lt), Justinui (slave.lt), Andriui (kleiva.lt), Pauliui (papaulius.blogas.lt) ir Arnoldui (žudykreklamą.lt). Šių žmonių tinklaraščiai mane užkabino ant blogosferos. Šių žmonių tinklaraščiai buvo pirmieji mano skaitalai, iš kurių supratau, kas yra tas bloginimas.

Atskirą ačiū sakau Džiugui ir jo blogoramoms, kurios buvo didelis paskatinimas viską tęsti toliau.

Žinoma, didelis dėkui keliauja mano nuolatiniams skaitytojams, kurių dabar turiu ~100. Jūsų dėka jaučiuosi įvertintas. :)

Per tuos metus parašiau 112 įrašų, sulaukiau 672 komentarų ir ~20000 lankytojų (pagal hey.lt). Kartu su skaitytojais, komentaruose apturėjom ne vieną smagią diskusiją, ar ginčą (irgi gerai). Blogas man buvo (tikiusi ir bus) puiki saviraiškos priemonė, pagalbininkas suprantant save ir savo mintis. Susiradau daug virtualių draugų, įsiliejau į blogerių bendruomenę. Kol kas neketinu palikti blogosferos – patinka man čia. :)

Ačiū jums visiems.

Kartais, sekmadieninės nemigos metu man į galvą šauna gan neblogų idėjų. Kaip, pvz. idėja tiesiai šviesiai parašyti apie blogerius/blogus/blogosferą. Kodėl ši idėja gera? Todėl, kad mano nuomone, nėra daug straipsnių, ar įrašų suprantamai ir paprastai paaiškinančių, kas yra tas tinklaraštis, kodėl verta jį rašyti ir kaip jį rašyti. Trumpiau tariant, šia įrašų serija noriu daugmaž, subjektyviai apibrėžti tas, taip dažnai girdimas sąvokas, su šaknimi -blog. :)

Apie viską bendrai

„Blogas“, tai žodis, vienijantis galybę žmonių, visame pasaulyje. Blogeriu gali būti vairuotojas, žurnalistas, studentas, kėpėjas, verslininkas, ar net kaminkretys. Blogeriu gali būti absoliučiai kiekvienas žmogus, tam nereikia nieko, išskyrus, bent minimalų kompiuterinį raštingumą, bei savo nuomonę.

Blogeris – tai žmogus rašantis blogą skaitytojams. Ir visiškai nėra svarbu, apie ką tas blogas, ar įrašai yra. Blogeriai gali rašyti po slapyvardžiu, gali rašyti po vardu. Pagrinde, kad žmogų galėtum laikyti blogeriu, jis turi rašyti blogą. Tačiau kas yra tas blogas?

Esminis skirtumas, atskiriantis blogą, nuo dienoraščio yra rašymas, bei bendravimas su skaitytojais, bei skaitytojams. Įrašuose blogeriai išreiškia savas mintis, bei nuomones apie viską. Geras blogo prieskonis yra subjektyvumas, t.y nuoširdus rašymas ir paprastumas.

Jei rašai įrašus skaitytojui ir turi skaitytojų, gali būti tikras, kad esi blogeris. Tačiau dauguma blogerių tuo neapsiriboja.

Egzistuoja tokia sąvoka, kaip „Blogosfera“.  Blogosfera – tai blogerių bendruomenė. Blogosferą sudaro blogerių rašomi blogai, bei tinklapiai, kuriuose blogeriai aktyviai dalyvauja, bei įsitraukia. Kuo blogeris aktyvesnis, tuo labiau jis įsitraukia į blogosferą. Aktyvus dalyvavimas blogosferoje, kitų blogerių komentavimas, ar citavimas gali padidinti blogo populiarumą.

Paprastai blogo populiarumas skaičiuojamas, ne pagal lankytojų skaičių, kaip internete priimtina, o pagal prenumeratorių skaičių. Didelio populiarumo siekia ne visi blogeriai, nors visi nori būti daugiau, ar mažiau išgirsti.

Nėra apibrėžta, kaip dažnai blogeris turi bloginti. Svarbu, kad įrašų skaičius būtų reguliarus, bei nesvyruojantis.

Tiek šiam kartui, kitame įraše plačiau pakalbėsiu apie blogosferą. :)

P.S Suteikiu pilną teisę blogeriams reikšti savo nuomonę ir tai, kas užkliuvo. Galėsime pasiginčyti padiskutuoti. (happy)