Kažkada senai senai viename savo įraše “Varyk iš čia mažiau!” burbėjau apie vyresniųjų požiūrį į vaikus. Anyways, dabar man tai neberūpi (rūpi mažiau), nuomonės juk irgi keičiasi. Tame įraše sakiau, kad ne visi suaugusieji žiūri į vaikus iš aukšto, bo yra ir kitokių. Neklydau. Netgi radau konkretų pavyzdį.
Beskaitinėdamas leidyklos „Nieko rimto“ (patinka man jų leidžiamų knygų stilius), autoriaus Gendručio Morkūno knygą „Grįžimo istorija“ (btw, keista, bet labai įdomi ir filosofiškai gyvenimiška knyga) užtikau tokią ištrauką, kurios tiesiog negalėjau neskelbti. Gal labiau padės suprasti, ką anuo įrašu norėjau pasakyti. Skaityti prašyčiau iki dugno galo! :)
Kaime kiekvieną dieną stiprėjo įsitikinimas, kad vaikai be suaugusiųjų gyventi negalėtų nė minutės. Kad jie žūtų be visus registruojančių vasltybės pareigūnų, be visokias prekes pardavinėjančių pardavėjų, be mokyklomis besirūpinančių direktorių, be mokyklų autobusus vairuojančių vairuotojų, be triukšmaujančius mokinius trepsėjimais drausminančių fizikos mokytojų ir, žinoma, be mamų ir tėčių.
Kaime ir miestelyje visas gyvenimas sukosi tik apie suaugusiuosius. Tik suaugusieji būdavo pastebimi. Kur nors siaurame tarpduryje susidūrus vaikui ir suaugusiajam, pastarasis vaiko nė nepamatydavo. Vaiką jis nustumdavo, o mažesnį peržengdavo.
Į vaikus niekas nekreipdavo dėmesio. Vaikai turėdavo kantriai praleisti visus suaugusiuosius, klausytis, ką jie kalba ir net linkčioti galvutėmis. Dar vaikai privalėdavo jaustis suaugusiesiems skolingi ir dėkingi ir visaip tą dėkingumą rodyti. Labiausiai būdavo vertinami rankas būčiuojantys vaikai. Būdavo tėvų, kurie rankas liepdavo bučiuoti vaikus primušę. Atseit už vieną muštą dešimt nemuštų duoda, todėl vaikas, kurio kaina ką tik padidėjo dešimt kartų, tą kainą padidinusiam suaugusiajam turi būti pasiutusiai dėkingas.
Beje, ar žinote, kodėl apie tai kalbu būtuoju laiku? Ogi todėl, kad ir aš suaugęs. Ir aš kartais nepamatau vaiko, kuriam įkando gyvatė. Jis sėdi ant grindų kur nors didžiulėje parduotuvėje. Jam skauda, todėl visai normalu, kad verkia. O aš, kaip šimtai suaugusiųjų, pažiūriu į verkiantį vaiką ir nueinu. Man, kaip ir jiems, sunku patikėti, kad didžiulėse parduotuvėse su muilo ir laužo dešrelių kvapais būtų gyvačių. O jų yra…
Būtuoju laiku kalbu, kad atrodytų, jog suaugusieji vaikų nepastebėdavo ir per juos šokinėdavo tik žiloje senovėje. Kai dar nebuvau gimęs. Kad dabartiniai suagusieji taip nedaro. Ir kad aš taip nedarau.
Deja, šokinėja ir dabar. Ir ne tik Vilijos kaime ir miestelyje. Visur. Visame pasaulyje. Šokinėju ir aš…
Suaugusieji mano, kad vieninteliai žino, kad vaikų reikia tik tam, kad tie gerai elgtųsi, teisingai augtų, stropiai mokytųsi, visą laiką būtų jiems skirtose vietose, nešiotų suaugusiųjų išrinktus drabužius, valgytų suaugusiųjų mėgstamus troškinius ir skaitytų suaugusiųjų sukurtas pasakas. Įsivaizduokite, koks kiltų triukšmas, jeigu suaugusieji būtų priversti skaityti vaikų parašytas knygas arba važiuoti vaiko vairuojamu autobusu.
Nė nepradėkime įsivaizduoti.
Yra suaugusiųjų, kurie per vaikus nešokinėja. Žinoma, ir neklausinėja, ką jie myli labiau – tėtį ar mamą, ir neūkauja pūsdami į vaikus pernykšį kvapą. Pernykščiais kvapais ūkaujantys suaugusieji neūkaujančius laiko suvaikėjusiais ir iš jų šaiposi. Šaiposi ir iš tų, kurie su vaikais žaidžia slėpynių, skaito vaikų knygas ir kuria vaikų istorijas. Tarsi per vaikus nešokinėjantis, su vaikais žaidžiantis, vaikų pasakas skaitantis ir vaikų istorijas kuriantis suaugusysis keltų grėsmę žaidžiantiems suaugusiųjų krepšinį ir rašantiems suaugusiųjų telefonų knygas.
O jūs ar šokinėjate per vaikus? O gal vis dar tebešokinėja per jus? :)
