Simono blogas

Kaip kad paskutiniu metu pradėjau klausyt maištingojo roko brolio – pankroko (punk’o), taip pat pradėjo domint ir tokios sąvokos, kaip anarchija, libertarizmas, ar idealizmas.

Mane žavi nors ir nelabai reali, bet graži anarchijos idėja. Ir nors, kaip politinis režimas anarchizmas mano galva kol kas neįmanomas realiame pasaulyje, tačiau anarchiją prisitaikyti individualiai, kaip asmeninę filosofiją galime kiekvienas. Galų gale that’s what it’s all about – individualizmas.

ANARCHIJA – atsisakymas valdyti ir būti valdomam, įsitikinimas, kad niekas neturi nei moralinės nei politinės teisės reikalauti iš kito žmogaus to, ko jis nenori ar negali daryti. Dėl šios priežasties daugelis žmonių anarchiją tapatina su chaosu, nes tvarka, jų supratimu, gali būti palaikoma tik valdžios, autoriteto dėka. Anarchistai, priešingai šiam įsitikinimui, teigia, kad ne mūsų laisvė, bet autoriteto prievarta – tiek fizinė, tiek moralinė, kaip ir autoritarizmo principas apskritai yra visų bėdų – ekonominės, politinės, socialinės, ekologinės krizės, moralinio bei dvasinio nuosmūkio, šaltinis. (Nosis)

Paprastas žmogus, kuris nežino, kas yra anarchija, galvoja, kad anarchistai – tai krūva žmonių, kurie viską aplinkui daužo ir laužo. Tačiau anarchijos reikšmė yra kitokia. Pavyzdžiui, pankų grupuotę, kaip vienminčių žmonių būrį, sieja nuostata: nedaryk niekam blogo ir gyvenk… ir duok kitiems gyventi. Aišku, tai mano asmeninė nuomonė. (Aleksas Ivanovas (Alexas)

Suvokite anarchizmą kaip savo ir kitų asmeninį orientyrą, kaip asmeninį požiūrį į gyvenimą. Tai įsivaizduoti realu. Šitaip apibrėžiant, kas būtų anarchizmas? Tai būtų pasirinkimas mąstyti pačiam, o ne aklai kažkuo sekti. Tai būtų hierarchijos atmetimas, atsisakymas priimti „dievo duotą“ bet kurios nacijos, įstatymo, ar kitos jėgos viešpatavimą, kaip aukštesnį už tavo viešpatavimą pačiam sau. Tai būtų instinktyvus nepasitikėjimas tais, kurie įrodinėja, kad turi kažkokį aukštesnį už kitą žmogų rangą ar statusą, ir nenoras pačiam užimti kažkokį statusą kito atžvilgiu. Visų svarbiausia, tai būtų atsisakymas patikėti atsakomybę už save svetimoms rankoms; tai būtų reikalavimas, kad kiekvienas galėtų ne tik pasirinkti savo lemtį, bet ir ją vykdyti. Pagal šitą apibrėžimą, anarchistų yra daug daugiau nei atrodo, nors dauguma jų savęs tokiais nelaiko. (Kaltamintė)

Sunku gi be muzikos.
Abu mp3 plėjeriai sugedo, tai dabar kaip alternatyvą naudoju savo SE mobilųjį. Sakyčiau prasta alternatyva, nes pats vidinis grotuvas neturi šitiekos funkcijų, kaip paprastas, o ir “firminis” SE ausinių lizdas erzina – labai prastai laikosi. Ir garso kokybė toli gražu neatitinka standarto.
Tikiuosi artimiausiu laiku spręst šią problemą ir pabandyt nugriebt iš Lockerz.com kokį iPod’ą. Afkors, jei nepavyks – teks taupytis.

Ypač, jei esi paauglys. Nebelieka tos žudančios rutinos, pasikeičia gyvenimo ritmas. Jau beveik mėnuo, kaip atostogauju pas senelius. Linksma čia. Kiekviena diena vis kitokia, nesuplanuota, impulsyvi. Svaiginanti laisvė: darai ką nori, kada nori. Tokios turi būti tikros, vasariškos atostogos. Nors internetas pas senelius yra, bet prie AK stengiuosi sėdėti kuo mažiau (ko pasekoje apleidau ir savo blogį (no worries, rudenį grįšiu į trasą pilnu greičiu)). Karts nuo karto užmetu akį į twitter.com, patyrinėju blogosferą, susikaupusias mintis koncentruotai išreiškiu į Vibe.lt. Šiaip dienas leidžiu su draugais. Laipioju stogais, valgau braškes, vyšnias, trešnes, maudausi, miegu palapinėje. Žodžiu: gyvenu.

Liepos 4 d. apsilankiau BlogOUT’e. Pamačiau daug blogerių, su keliais labai smagiai pabendravau. :) Nors įspūdžiai jau prigesę, bet galiu pasakyti, kad konferencija buvo nereali. Spaudžiu leteną Andriui už puikų organizavimą, dėkoju organizatoriams ir dalyviams už gerai praleistą laiką. :)

Tiek apie mane ir mano vasarą. Aš dar gyvas, tik blogas pridusęs. Rudenį atsigriebsiu, prižadu. :)) Na, o kaip jūs leidžiate vasarą? Keliaujat, dirbat, ar poilsiaujate? :)

Turbūt žinote, kad išsirinkti gerą knygą yra pakankamai sunku (ypač, kai didelis pasirinkimas). Manęs neįtikina knygos viršelis (turbūt pats durniausias kriterijus), žmonių atsiliepimai, ar draugų rekomendacijos. Vienam konkreti knyga šūdas, kitam džiaugsmas, viskas priklauso tik nuo žmogaus, jo skonio. Ir pretty much kvaila yra vadovautis vien daugumos nuomone ir interpretacijomis.

Skaitau nemažai. Namie esančias, man patrauklias knygas jau esu perskaitęs (thought, liko daug moteriškų romaniūkščių, visokio tarybinio šūdo (tėtis sako, kad tokie dalykai laikui bėgant turi vis didesnę vertę), ar man asmeniškai neaktualios, vertę praradusios klasikos) taigi tenka apsilankyti ir knygyne, ar bibliotekoj.

Kaip renkuosi knygą?

1. Atsiverčiu nužiūrėtos knygos 64 psl. (kodėl 64? Todėl kad maždaug tuose puslapiuose baigiasi įžanga ir prasideda veiksmas, aiškėja knygos stilius)
2. Atidžiai perskaitau visą puslapį. Jei kas neaišku – skaitau ir 65 (tolimesnį) psl.
3. Jei tas 1 psl. tikrai užkabina, knygą paimu.

Neįprastas būdas, bet kiek kartų jau teko taip rinktis, neprašoviau.

Vakar vakare, benešant lauk šiukšles, mama paprašė prigriebti stiklainį kompoto iš rūsio. Kadangi gyvenu kotedže, šalia daugiabučio, tai tiek šiukšlių išmetimo vamzdžiai, tiek rūsys yra kartu – laiptinėje. Išmetęs šiukšles, nukulniavau į rūsį kompoto. Būtų totaly eilinis, buitinis įvykis, visiškai nevertas paminėjimo. Bet. Tuo metu, kai įėjau į rūsį, per mobiliuką buvau pasileidęs dainušką (”LMP – Šuo“, jei kam įdomu). Labai įsijautęs į gabalą, dainuodamas balsu užrakinau rūsį ir nuėjau link buto.

Būtumėt tamstos matę mano veidą, kai supratau, kad vietoje stiklainio kompoto, aš iš rūsio išsivežiau savo fakin dviratį (kurį irgi, aišk, laikau tenai). Maždaug atsibudimas iš hipnozės, iš transo, ar lunatikavimo.

Reakcija: Teatrališkai ploju delnu per kaktą, garsiai ištariu “WTF?” ir grįžtu į rūsį pasiimt kompoto.

Paskui pamąstęs supratau vieną dalyką. Taip įdomiai viskas atsitiko, nes buvau labai įsijautęs į dainą. Mintyse rėgėjau žodžius, jaučiau melodiją ir dainavau balsu. So visas mano vidus buvo užimtas vien dainavimu. Išsijungė loginis mąstymas ir atmintis, bet įpročiai išliko. O įprotis buvo išsivežti į lauką dviratį, nes į rūsį dažniausiai einu vien dėl to.

Netyčinio eksperimento, kurio auka tapau aš pats išvada: Išsijungus sąmoningumui, įpročiai išlieka budrūs. Turbūt dėl to kartais taip sunku juos pakeisti.