Simono blogas

Skaitytojai – atsakomybė. Atsakomybė už savo žodžius. Kol skaitytojų nebuvo, jaučiausi laisvai ir nerūpestingai. Dabar jaučiuosi suvaržytas, tarytum iš manęs ko nors tikėtųsi ir reikalautų (nors žinau, kad šis įspūdis ne visai teisingas). ~120 prenumeratorių nėra didelis skaičius, bet jis vis tiek trukdo laisvei reikštis nevaržomam.

Nors antra vertus keista – juk susirasti šiek tiek didesnį skaitytojų ratą ir buvo vienas iš pagrindinių tikslų, visus tuos bloginimo metus. Iš pradžių skaičius augo labai lėtai, paskui staiga kreivė šovė aukštyn. Dabar rašydamas įrašą mąstau kokios bus reakcijos, kam įrašai patiks, o kam – ne. Tai nori, nenori verčia prisitaikyti. Kai tuo tarpu ankščiau rašiau labiau iš savęs ir labiau sau.

Erzinuosi todėl, nes kuo toliau, tuo labiau matau poreikį keisti blogo formatą. Jau darosi sunku kažką pasakoti, nes pačiam viskas aišku, o kitiems (t.y jums ir TAU) apie ką nors papasakoti nebėra, nei noro, nei motyvacijos. Kadangi blogo žudyt nenoriu – keisiu formatą. Šiek tiek ignoruosiu skaitytojus ir rašysiu apie tai, kas įdomu ir aktualu man, o ne *turėtų būti įdomu skaitytojui*. Kitaip sakant: Blogas taps asmeniniu. :) Kas pasikeis? Bus daug kasdieninių pastebėjimų (kaip pas qemm’ą, ar scania gti), ar šiaip atradimai. Įspėju – gali atsirasti ir paaugliškų pamurmėjimų and nusišnekėjimų. :)

Tai kaip, skaitytojau, neprieštarausi?

Turbūt žinote, kad išsirinkti gerą knygą yra pakankamai sunku (ypač, kai didelis pasirinkimas). Manęs neįtikina knygos viršelis (turbūt pats durniausias kriterijus), žmonių atsiliepimai, ar draugų rekomendacijos. Vienam konkreti knyga šūdas, kitam džiaugsmas, viskas priklauso tik nuo žmogaus, jo skonio. Ir pretty much kvaila yra vadovautis vien daugumos nuomone ir interpretacijomis.

Skaitau nemažai. Namie esančias, man patrauklias knygas jau esu perskaitęs (thought, liko daug moteriškų romaniūkščių, visokio tarybinio šūdo (tėtis sako, kad tokie dalykai laikui bėgant turi vis didesnę vertę), ar man asmeniškai neaktualios, vertę praradusios klasikos) taigi tenka apsilankyti ir knygyne, ar bibliotekoj.

Kaip renkuosi knygą?

1. Atsiverčiu nužiūrėtos knygos 64 psl. (kodėl 64? Todėl kad maždaug tuose puslapiuose baigiasi įžanga ir prasideda veiksmas, aiškėja knygos stilius)
2. Atidžiai perskaitau visą puslapį. Jei kas neaišku – skaitau ir 65 (tolimesnį) psl.
3. Jei tas 1 psl. tikrai užkabina, knygą paimu.

Neįprastas būdas, bet kiek kartų jau teko taip rinktis, neprašoviau.

Vakar vakare, benešant lauk šiukšles, mama paprašė prigriebti stiklainį kompoto iš rūsio. Kadangi gyvenu kotedže, šalia daugiabučio, tai tiek šiukšlių išmetimo vamzdžiai, tiek rūsys yra kartu – laiptinėje. Išmetęs šiukšles, nukulniavau į rūsį kompoto. Būtų totaly eilinis, buitinis įvykis, visiškai nevertas paminėjimo. Bet. Tuo metu, kai įėjau į rūsį, per mobiliuką buvau pasileidęs dainušką (”LMP – Šuo“, jei kam įdomu). Labai įsijautęs į gabalą, dainuodamas balsu užrakinau rūsį ir nuėjau link buto.

Būtumėt tamstos matę mano veidą, kai supratau, kad vietoje stiklainio kompoto, aš iš rūsio išsivežiau savo fakin dviratį (kurį irgi, aišk, laikau tenai). Maždaug atsibudimas iš hipnozės, iš transo, ar lunatikavimo.

Reakcija: Teatrališkai ploju delnu per kaktą, garsiai ištariu “WTF?” ir grįžtu į rūsį pasiimt kompoto.

Paskui pamąstęs supratau vieną dalyką. Taip įdomiai viskas atsitiko, nes buvau labai įsijautęs į dainą. Mintyse rėgėjau žodžius, jaučiau melodiją ir dainavau balsu. So visas mano vidus buvo užimtas vien dainavimu. Išsijungė loginis mąstymas ir atmintis, bet įpročiai išliko. O įprotis buvo išsivežti į lauką dviratį, nes į rūsį dažniausiai einu vien dėl to.

Netyčinio eksperimento, kurio auka tapau aš pats išvada: Išsijungus sąmoningumui, įpročiai išlieka budrūs. Turbūt dėl to kartais taip sunku juos pakeisti.