Simono blogas

Balandžio 15-ąją konservatoriai pasiūlė įvesti komendanto valandą. Priėmus įstatymo pataisą, žmonėms iki 16 metų būtų uždrausta tamsiu paros metu pasirodyti viešai, be suaugusiųjų. Mokslo metais, nuo 22 val., vasarą – nuo 23 val.

Po šio pareiškimo kelias dienas stebėjau žmonių reakcijas. Nustebau, kad liaudis tai vertina teigiamai. Laikas pradėti žiūrėti toliau savo nosies.

Kaip aš į tai žiūriu? Aš į šį nesusipratimą, juokingai vadinamą “įstatymo pataisa” žiūriu, kaip į dar vieną nevykusį, neapgalvotą ir nemotyvuotą bandymą pataikaujant liaudžiai, parodyti, kad “kažkas daroma”. Kokie buvo žmonių argumentai?

Apgirtęs jaunimas daugiau vėlai nebesišlaistys gatvėmis ir nebekels problemų normaliems žmonėms

Šito tai aš nuoširdžiai nesupratau. Kuo skiriasi apgirtęs penkiolikmetis, nuo apgirtusio 21 m. amžiaus piliečio? Pastarasis nekels jokių problemų? Galų gale manau, kad vakarais gatvėse aptinkama gerokai daugiau girtų pilnamečių, nei paauglių. Atseit vyresnių 16 m. chuliganų gezų jau nebebūna? Reikia ne dėti draudimus, o rūpintis jaunimo auklėjimu ir savimonės kėlimu. Neleis gert gatvėje, tai gers namie. Ir ten vieni kitiems snukius daužys.

Galų gale, jei jau tokie pasipiktinę tamstos esate, tai papasakokite, ką patys naktį veikiate viešoje erdvėje? Manau kiekvienas mąstantis žmogus, tamsiuoju paros metu eidamas į lauką turėtų suvokti riziką. O amžius čia ne prie ko.

Pagaliau policija turės teisę tramdyti, siautėjančius paauglius

O dabar policija tokios teisės neturi? O tu, žmogau, tokios teisės neturi? Jei nepatinka elgesys – prieik ir pasikalbėk. Bijai? Neik vėlai į gatves. Arba skambink policijai. Jei elgesys pažeidžia įstatymą – policija turi pilną teisę įsikišti. Jei nepažeidžia, tai kam jį drausti? Čia tinka viena lietuvių liaudies patarlė: “Kada gi pekloj velnio nebuvo?”

Taip bus galima užtikrinti vaiko apsaugą nuo neigiamos socialinės aplinkos

Kokia čia apsauga? Čia suvaržymas, teisių pažeidimas. Mano reikalas, kaip aš apsisaugosiu. Už save atsakomybę prisiimu aš. Aš sprendžiu, kas yra neigiama aplinka. Sumušė vakare gatvėje? Kaltink tik save, nes sprendimą tokiu metu išeiti į gatvę priėmei tu.

Galų gale paaiškinkit man, kuo penkiolikmečiai yra prastesni už septyniolikmečius, ar net pilnamečius? Kviečiu padiskutuoti komentaruose.

Lygybė, brolybė ir taika...

Praeitame įraše apie Kritinę Masę, vienas komentatorius užsipuolė lietuvius dėl jų kultūros, važiuojant dviračiu. Atseit mes, Lietuvos dviratininkai nemokame važinėtis ir mums negalima dalyvauti Kritinėje Masėje. Aš savo ruoštu atsakiau, kad Kritinėje Masėje ne nereikia dalyvauti, Kritinėje Masėje privalu dalyvauti.

Vilniuje dviračių infrastruktūra yra labai žemo lygio. Ir mano optimizmas šiuo atžvilgiu vis mažėja. Naujų dviračių takų nedaugėja, senieji, užsilikę dar nuo sovietų, neprižiūrimi. Sudaužyti buteliai, medžiai, praeiviai vis kažkaip atsiranda tose vietose, kur laisvai turėtų riedėti dviračiai. Gatve važinėti pavojinga, nes pas vairuotojus nėra suvokimo, kad dviratis yra lygiavertė transporto priemonė.

Kiekvienas Kritinės Masės dalyvis turi savų tikslų. Kas dalyvauja vien pramogai, o kas iš principo. Vieniems svarbu parodyti, priversti prisiminti, kokia patogi ir ekologiška transporto priemonė yra dviratis, kiti nori atkreipti valdžios dėmesį, priversti suprasti, kad Lietuvoje reikia plėtoti dviračių infrastruktūrą. Prasmės nebeliks, kai dviratininkas laisvai, patogiai ir be kliūčių galės nusigauti iš taško A, į B. Kol kas taip nėra.

Žinoma naivu sakyti, kad Vilnius turėtų imti pavyzdį iš Amsterdamo. Amsterdame dviratis yra kasdienybės dalis, ten dviračių takai driekiasi visu miestu, yra atskirti nuo gatvių ir nuo pėsčiųjų, turi atskirus šviesoforus.  Amsterdame kiekviena diena yra Kritinė Masė. Buvau, mačiau. Tačiau nors truputį priartėti prie Amsterdamo lygio, Vilniui būtų tikrai į naudą. Daugiau dviračių takų, daugiau dėmesio, daugiau supratimo.

Pažiūrėkite, kas rytais dedasi Amsterdame. Kaip jau sakiau, ten kiekviena diena yra Kritinė Masė.

Sulūžęs tušinukas, paskutinį spaudžiu lašą, rašalo ar tušo – nesvarbu,
Materija pabodo, užsipildau, kaip baterija,
Bet negaliu, sulaužyti ribų, nors noriu,
Svajoju, idealizuoju, holivudinė kultūra sugadino žmogų.

Nenuostabu, kad kilom iš beždžionių,
Juk vis dar vyksta mūšis dėl kolonijų,
Su laiku, teisės prigimtinis mechanizmas užpila betonu,

Ir lyg statulos tiesiam pirštus mes į dangų
Kad kas greičiau išvystų, ar išgirstų mus beviltišką,

“Kuo tankiau auga medžiai miške, tuo mažesnis dangaus plotas atsiveria”,
Primerkite akis, kiekvieno individo ego spigina ir akina, kaip tolimosios šviesos,
Juk ne be reikalo, juk ne be reikalo!

(daugiau…)

Faktas, kaip blynas – šiandien mano blogui jau vieneri! Kitaip sakant, praėjo lygiai 365 dienos nuo pirmojo įrašo – Sveikas, pasauli! Dar puikiai pamenu, kaip tą įrašą blevyzgojau…

Iš tiesų – nesitikėjau, kad nueisiu taip toli. Maniau, kad rašyti blogą man greitai atsibos. Pradėdamas neturėjau visiškai jokios vizijos, jokio vaizdo, kas iš to išeis. Nebuvau tikras ar sugebėsiu rašyti, ar būsiu žmonėms įdomus, ar užteks savarankiškumo…

Padėkoti norėčiau Džiugui (nežinau.lt), Justinui (slave.lt), Andriui (kleiva.lt), Pauliui (papaulius.blogas.lt) ir Arnoldui (žudykreklamą.lt). Šių žmonių tinklaraščiai mane užkabino ant blogosferos. Šių žmonių tinklaraščiai buvo pirmieji mano skaitalai, iš kurių supratau, kas yra tas bloginimas.

Atskirą ačiū sakau Džiugui ir jo blogoramoms, kurios buvo didelis paskatinimas viską tęsti toliau.

Žinoma, didelis dėkui keliauja mano nuolatiniams skaitytojams, kurių dabar turiu ~100. Jūsų dėka jaučiuosi įvertintas. :)

Per tuos metus parašiau 112 įrašų, sulaukiau 672 komentarų ir ~20000 lankytojų (pagal hey.lt). Kartu su skaitytojais, komentaruose apturėjom ne vieną smagią diskusiją, ar ginčą (irgi gerai). Blogas man buvo (tikiusi ir bus) puiki saviraiškos priemonė, pagalbininkas suprantant save ir savo mintis. Susiradau daug virtualių draugų, įsiliejau į blogerių bendruomenę. Kol kas neketinu palikti blogosferos – patinka man čia. :)

Ačiū jums visiems.

Kalbant apie elgesį, stilių, charakterį ir aprangą, visą jaunimą galima suskirstyti į 3 grupes. Nereikia jokių kultūrų, ar subkultūrų, tiesiog trys grupės. :)

1. Išskirtiniai.

Tai tie, kurie savo natūra šaukte šaukia, “Ei tu, pažiūrėk! Aš kitoks!”. Tai žmonės, kurie jokiu būdu nenori būti pilkos masės dalimi. Jie galbūt klauso tokios muzikos, kurios labai mažai kas klauso, o gal rengiasi ryškiai, pankovai ir šauksmingai. Jie elgsiasi taip, tarytum jiems niekas nerūpėtų. Mano, kad taip besielgdami rodo savo išskirtinį vidaus pasaulį, maištauja prieš viską (o juk tuo pačiu ir prieš nieką), ir būna savimi. Dažnu atveju turi kokių keistų, įdomių pomėgių, yra gan protingi.

Juos galima vadinti pankais, galima vadinti neformalais, ar individualistais. Tik klausimas, ar buvimas savimi, tai šauksmingas buvimas išskirtiniu?

2. Vienodieji.

Vienodieji yra pagrindinė, patiekalo “pilka masė” sudedamoji dalis. Jie vaikosi madų, klauso populiariosios muzikos, domisi tik tuo, kas ant bangos. Vienodieji turi gyvybiškai svarbų poreikį pritapti prie kitų. Prisijungia prie kitų subkultūrų (?), dažniausia prie tų populiariųjų. Tektonikai, emo, forsai. Pilkieji nemėgsta ir nesupranta kitokių žmonių, laiko juos keistuoliais, dažnas neturi jokių pomėgių.

Tokie žmonės yra visiška priešingybė pirmajai grupei. Jie nepripažįsta būvimo savimi, verčiau pasitiki bandos instinktu.

3. Tie, kuriems nusispjauti.

O dabar smagiausia grupė. Ne, čia aš dabar ne apie radikaliuosius pankus kalbėsiu. Dabar aš papasakosiu apie tuos, kurie nepriklauso, nei pirmajai, nei antrajai grupei. Šiai grupei priklausantys žmogeliai, mano nuomone yra arčiausiai to “būvimo savimi”. Jiems nelabai rūpi aplinkinių nuomonė, pirmenybę jie teikia savai. Rengiasi jie taip, kaip patinka, klauso tik mėgstamos muzikos, elgiasi taip, kaip nori ir neiškelia to į viršų. Pretty much, kalba eina apie asmenybes, žodis, kurį dažnas linksniuoja su panieka. Asmenybės elgiasi taip, kaip elgiasi, ne iš didelio noro išsiskirti, jie viską daro kitaip, nes jiems tai patinka. Ir jie tuo nesipuikuoja. Tai yra pagrindinis jų skirtumas nuo pirmosios grupės.

Nors mažai žmonių, kurie nesididžiuotų savo išskirtinumu, bet tokie žmonės yra arčiausiai to “būvimo savimi”, kuris, kaip sako yra gerai.

Nors aišku, tarp tų grupių galima būtų įterpti dar kelis pogrūpius. Bet aš jau tingiu čia smulkintis.

Prie kokios grupės priskirtumėt, ar priskyrėt save?