Simono blogas

Nuotrauka iš Rugsėjo mėn. Kritinės Masės :)

Kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį, 18:00h Katedros aikštėje prasideda Kritinė Masė. Čia renkasi Vilniaus dviratininkai ir važiuoja tam tikru, beveik numatytu maršrutu. Visi kartu. Gatve. Mes netrukdome eismui – mes esame eismas!

Verta paminėti, kad Kritinė Masė – pasaulinio masto reiškinys, vykstantis kone kiekviename, didesniame pasaulio mieste. Tarp jų ir daugumoje didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Visagine, Palangoje, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Alytuje ir Mažeikiuose.

Kalbant apie vakar Vilniuje vykusią Kritinę Masę:

Policija, policija ir dar kartą policija. Net 4 ekipažai. Iš pradžių ramiai ir taikiai, vėliau vis agresyviau ir pikčiau. Iš pradžių bandėm paklusti – elgėmės taikiai. Tačiau kai atsibeldė kiti 3 ekipažai, tada visa masė neteko kantrybės. Pasileidę savo sirenas ir žiburėlius stumdė KM dalyvius, bandė užtverti kelią, pakeisti maršrutą. Kelis kartus visi garsiai skandavom “Gėda!”, laidėm įvairias replikas, maištavome.

Policijai “aiškinantis reikalus” su vienu dalyviu – visi vieningai sustojome ir laukėmė. Tokiu būdu blokavome eismą 15 min. Kritinė Masė mane asmeniškai žavi savo chaotiškumu, neorganizuotumu ir idealizmu. Niekaip nesuprantu, kodėl šį kartą reikėjo įsikišti policijai, juk ankstesnius kartus agurkai mūsų nelydėjo – puikiai susitvarkėmė patys.

Ačiū dėdėms policininkams, Kritinė Masė truko gerokai ilgiau, nei visada. Džiugu, kad susirinko tiek daug žmonių ir, kad buvome tokie vieningi.

P.S Dar apie KM rašiau čia, čia ir čia.

Papildyta || 09/03/29

Jei ne visai aišku, kaip ten viskas vyksta – vienas iš KM dalyvių įkėlė į jūtūb vaizdus, iš Kovo 27 d. vykusios KM.

I dalis [sėkmingas startas || maištavimas prieš policiją || 6:18 galit užmatyt ir šio blogo autoriaus pakaušį (žalias kapišonas) :D]
II dalis [nesėkmingas policijos bandymas blokuoti kelią || sėkmingas grįžimas į Katedros aikštę]

O va bendrai kalbant – humoras yra be galo įdomus dalykas. Humoras – kuriamas gali būti ne visų, taip pat ir suprantamas ne visų. Humoro paprastumas (dar pridėčiau – durnumas) yra proporcingas auditorijos dydžiui. Kuo auditorija platesnė – tuo humoras paprastesnis, o ir bukesnis.

Asmeniškai, žiūrėdamas Humoro Klubą, kartais sugebu išspausti šypseną. Sakyčiau, kad „galėtumėt ir geriau“! Bet nesakysiu, nes geriau jūs negalėtumėt. Kodėl? Nes varžo formatas.

Visi TV produktai yra šlifuojami režisierių. O režisieriai neišskiria konkretaus žiūrovo. Stengiamasi savo produktu apimti kuo daugiau socialinių sluoksnių, t.y – platesnę auditoriją. Ne paslaptis, kad televizija yra vienas milžiniškas produktas masėms.

Pokštas pasirodė lėkštas ir kvailas? Tupesnei personai jis nuskambės tobulai. Viskas slypi viename stebuklingame žodyje – reitingai…

Bet yra ir dar vienas stebuklingas žodis (tiksliau du stebuklingi žodžiai) – humoro jausmas. Gali būti smegenų kalnu ir vis tiek mėgautis žemiausios prabos  gumoru. Specifinius juokelius, suprantamus siauram ratui žmonių aš skaldau tik tarp gerų draugų – logiška. Televizijos elgiasi atvirkščiai – logiška.

Nesuprantu, nei Vidmanto, nei A. Račo burbėjimų. Juk viskas taip, kaip ir turi būti…

Paskutiniu metu galvoje zvimbia daug minčių apie gyvenimą. Kai kurios tos mintys protingos, kai kurios ne (keista, bet pats tai jaučiu).

Įdomu analizuoti savo besikeičiantį elgesį, mąstyseną. Tuo pačiu ir baisu. Žinau, kad kai kurios nuomonės, požiūriai į gyvenimą, susiformavę paauglystėje – išliks visą gyvenimą. Taip pat įdomus suvokimas, kad savo asmenybės pasikeitimus kontroliuoti sunku. Sunku kontroliuoti charakterio savybes – šie dalykai beveik visiškai priklausomi nuo aplinkos, draugų, tėvų ir, kad ir kaip būtų ironiška – labai mažai nuo paties savęs.

Augdamas pastebėjau vieną dalyką. Laikas eina vis greičiau. Atrodo, kad kuo toliau – tuo mėnesiai skrieja greičiau. Atsimenu savo vasaros atostogas pradinėse klasėse. Jos būdavo ilgos, nerūpestingos ir laimingos. Dabar vasaros eina vis greičiau. Mokslo metai praeina greičiau.

Vaikai – labai paprasti ir laimingi padarai. Augant daromės vis sudėtingesni. Todėl ir save suvokti darosi vis sunkiau…

Mintys dažniausiai kyla iš kažko konkretaus. Nuo mašinų skiriamės tuo, kad tam konkrečiam, sausam faktui esame linkę priskirti teigiamas, ar neigiamas emocijas ir nuotaikas.

Žiniasklaidoje, autoriaus vidaus nerasime. Jis pateikia sausą, šiek tiek apkramtytą informaciją, labai gudriai ir nepastebimai nukreiptą teigiama, ar neigiama linkme.

Kiek girdėjau – tai vadinama objektyvumu ir kiek girdėjau – objektyvumas yra gerai. Ar tikrai? Žiniasklaidos priemonėms tai atveria nemenką galimybę mumis netiesiogiai manipuliuoti. Informacijos pateikimo būdas, kontekstas daro labai didelę įtaką galutinei išvadai. Retai skaitau laikraščius, bet, kai skaitau – stebiuosi. Negi viskas tikrai taip blogai?

„Suvartoję“ tam tikra linkme nukreiptą informaciją – viduje padarome išvadą. Pavyzdžiui – viskas yra blogai. Pasąmonėje paslapčia vyksta faktų svarstymas. „Jei rašo apie blogus dalykus – reiškia blogai.“ Išvados nepasversime, nes su savimi niekas nesiginčija. Juk tas svarstymas įvyko pasąmonėje – sluoksnyje, kurio kontroliuoti negalime.

Man patinka blogosfera. Blogosferoje pateikiamos jau autoriaus padarytos išvados, su jo emocijomis ir nuotaikomis. O kadangi tas išvadas padarė kažkas kitas (autorius) – jas galime racionaliai pasverti. Tokiu atveju žinių vertinimo procesas vyksta daug patikimiau.

Tik, ar galima pasitikėti tinklaraščiuose skelbiama informacija?

P.S Į temą labai tinka T. Vidmanto trumpametražinis filmas – „Gerosios žinios“. :)

Tai, kad vėl rašau apie mokyklą, tėra sutapimas. :) Mintis apie patyčias man sukėlė per kažkurią radijo stotį (Marijos radijas?) atsitiktinai išgirsta diskusija apie šį reikalą. Diskutavo jie, inteligentiški krikščionys, o aš klausiau susierzinęs.

Vienas iš diskusijos dalyvių, Kauno Jėzuitų gimnazijos direktorius G. Vitkus, nuolat kalbėjo, remdamasis ištraukomis iš Evangelijos, cituodamas Bibliją… Turbūt protingi jie žmonės. Bet žiūri į viską, kažkur iš kosmoso. Nematydami realios situacijos.

Pabandysiu iš atminties atpasakoti ir paneigti porą jų padarytų išvadų apie patyčias:

Jei kiti vaikai iš tavęs šaiposi, ignoruok juos. Nes patyčių tikslas yra atkreipti į save dėmesį. Ignoruodamas, tu parodysi, kad tau nerūpi, taigi po kurio laiko tai baigsis.

Ignoravimas yra blogiausias elgesys, tokiu atveju. Pastebėję, kad tu nereaguoji, piktukai įsismagins. Tyčiosis dažniau ir smarkiau. Nieko nedarydamas vaikas tampa objektu, ant kurio išsilieti gali kiekvienas norintis. Jis neatsikerta, jis nesiskundžia. Tobula!

Ką reikia daryti? Reikia būti naglam. Reikia būti piktam. Reikia parodyti, kad tau tai nepatinka ir, kad tu to netoleruosi. Jei rėkia – rėk atgal. Jei trenkia – trenk atgal. Bet jokiu būdu neatsuk kito žando. Nebūk auka. Tada, blogiukai supras, kad su tavimi geriau nežaisti. Nes jeigu žaisi – nudegsi pats.

(daugiau…)