Simono blogas

Be jokios įžangos, einam prie reikalo. Kam mums reikalinga mokykla? Mokykla mums reikalinga, nes joje įgyjame žinių, kurias vėliau panaudojame gyvenime. Teiginys neginčytinas. Žinios yra svarbiausias dalykas.

Tačiau nesuprantu aš žmonių, į šitą visą reikalą žiūrinčių atvirkščiai. Pasak jų, mokytis reikia, kad gautumėme gerus pažymius. O gerų pažymių reikia tam, kad galėtumėme įstoti į gerą mokyklą, kuri atseit jau savaime garantuoja gerą darbą. Tipo geri pažymiai yra viskas.

But wait. Stop. Pažymiai dauguma atvejų toli gražu neatspindi tavo tikrųjų žinių. Kodėl? Todėl, kad visą vertinimo procesą vykdo mokytojai. Ir deja, mokytojai nėra šaltakraujai robotai, jie turi susidarę nuomonę apie kiekvieną mokinį, galbūt klasėje turi simpatijų. Ir tai yra tik keli iš veiksnių, kurie žinių vertinimo procesą daro netiksliu. Ką jau bekalbėti apie skirtingas kiekvieno mokytojo vertinimo sistemas, dažnumą ir t.t.

Štai mūsų klasės auklėtoja, istorijos mokytoja kartais be bajerio parašo kam nors dešimtuką… Su penkiais minusais. Aišku mokiniai nesiskundžia, bet…

O geografijos mokytoja, spaudžiama laiko (per pamoką reikėjo išvesti trimestrus ir įvertinti darbus 27 mokiniams) didžiajai daliai surašė pažymius,  “tu geras mokinys, o tu blogas mokinys” principu. Nors šiek tiek atsižvelgė ir į patį darbą…

Dar vienas pavyzdys. Jei trimestro pažymyje*, po kablelio yra 5, mokytojas turi teisę tą trimestrą suapvalinti į vieną, ar į kitą pusę. Ir kai kurie mokytojai tai daro atsižvelgdami į tokius dalykus, kurie su žiniomis nieko bendro neturi. Maždaug – tu “geras”, tai tau apvalinu į teigiamą pusę, o kadangi tu “blogas” (išvis, egzistuoja toks dalykas, kaip blogas mokinys?), tai tau turbūt apvalinsiu neigiamai.

Galėčiau išvardinti dar daug panašių pavyzdžių. Pažymiai nėra svarbiausia.

*trimestro pažymys – tai visų, trimestro metu gautų pažymių vidurkis.

Turbūt pirmą kartą per pusę metų tiek laiko prasėdėjau prie PhotoShop’o. Įvertinkite. :)

Didėlė dalis šiuolaikinio jaunimo yra daugiau, ar mažiau priklausomi nuo interneto. Prisipažinsiu, aš esu iš tų, kurie priklausomi daugiau. Šita priklausomybė yra savotiškas dalykas, nes ji ne visiškai atitinka priklausomybės apibrėžimą. Tačiau to stipraus poreikio sužinoti, kas naujo vyksta internete, negalima vadinti natūraliu. Skaitote mano blogą? Tai greičiausiai esate internautas. Atsimenate tuos laikus, kai nesinaudojote internetu ir nebuvo jokio poreikio tai daryti? O dabar galėtumėt išgyventi be interneto? Aš tai nelabai. Na, sugebėčiau, bet vargiai.

Kodėl ši priklausomybė savotiška? Todėl, kad internetas nėra konkretus, apčiuopiamas dalykas. Internetą sudaro šimtai tūkstančių tinklalapių, blogų, portalų, svetainių, tarnybų ir kito šlamšto. Sakydamas, kad esu priklausomas nuo interneto, turiu omenyje, kad esu priklausomas nuo Twitter.com, FaceBook.com, Google.com, nuo Google Reader, Skype, uTorrent ir t.t. Šiaip šitas dalykas dar ir klastingas. Nes šiaip mąstant, visas tas noras prisėsti prie neto teatrodo nekaltu poreikiu pačekinti, kas naujo. O jūs pabandykite neprisijungti prie savo mėgstamų tinklapių, tarkim savaitę? Va tada viską ir suprasite.

(daugiau…)

Kažkada senai senai viename savo įraše “Varyk iš čia mažiau!” burbėjau apie vyresniųjų požiūrį į vaikus. Anyways, dabar man tai neberūpi (rūpi mažiau), nuomonės juk irgi keičiasi. Tame įraše sakiau, kad ne visi suaugusieji žiūri į vaikus iš aukšto, bo yra ir kitokių. Neklydau. Netgi radau konkretų pavyzdį.

Beskaitinėdamas leidyklos „Nieko rimto“ (patinka man jų leidžiamų knygų stilius), autoriaus Gendručio Morkūno knygą „Grįžimo istorija“ (btw, keista, bet labai įdomi ir filosofiškai gyvenimiška knyga) užtikau tokią ištrauką, kurios tiesiog negalėjau neskelbti. Gal labiau padės suprasti, ką anuo įrašu norėjau pasakyti. Skaityti prašyčiau iki dugno galo! :)

Kaime kiekvieną dieną stiprėjo įsitikinimas, kad vaikai be suaugusiųjų gyventi negalėtų nė minutės. Kad jie žūtų be visus registruojančių vasltybės pareigūnų, be visokias prekes pardavinėjančių pardavėjų, be mokyklomis besirūpinančių direktorių, be mokyklų autobusus vairuojančių vairuotojų, be triukšmaujančius mokinius trepsėjimais drausminančių fizikos mokytojų ir, žinoma, be mamų ir tėčių.

Kaime ir miestelyje visas gyvenimas sukosi tik apie suaugusiuosius. Tik suaugusieji būdavo pastebimi. Kur nors siaurame tarpduryje susidūrus vaikui ir suaugusiajam, pastarasis vaiko nė nepamatydavo. Vaiką jis nustumdavo, o mažesnį peržengdavo.

Į vaikus niekas nekreipdavo dėmesio. Vaikai turėdavo kantriai praleisti visus suaugusiuosius, klausytis, ką jie kalba ir net linkčioti galvutėmis. Dar vaikai privalėdavo jaustis suaugusiesiems skolingi ir dėkingi ir visaip tą dėkingumą rodyti. Labiausiai būdavo vertinami rankas būčiuojantys vaikai. Būdavo tėvų, kurie rankas liepdavo bučiuoti vaikus primušę. Atseit už vieną muštą dešimt nemuštų duoda, todėl vaikas, kurio kaina ką tik padidėjo dešimt kartų, tą kainą padidinusiam suaugusiajam turi būti pasiutusiai dėkingas.

Beje, ar žinote, kodėl apie tai kalbu būtuoju laiku? Ogi todėl, kad ir aš suaugęs. Ir aš kartais nepamatau vaiko, kuriam įkando gyvatė. Jis sėdi ant grindų kur nors didžiulėje parduotuvėje. Jam skauda, todėl visai normalu, kad verkia. O aš, kaip šimtai suaugusiųjų, pažiūriu į verkiantį vaiką ir nueinu. Man, kaip ir jiems, sunku patikėti, kad didžiulėse parduotuvėse su muilo ir laužo dešrelių kvapais būtų gyvačių. O jų yra…

Būtuoju laiku kalbu, kad atrodytų, jog suaugusieji vaikų nepastebėdavo ir per juos šokinėdavo tik žiloje senovėje. Kai dar nebuvau gimęs. Kad dabartiniai suagusieji taip nedaro. Ir kad aš taip nedarau.

Deja, šokinėja ir dabar. Ir ne tik Vilijos kaime ir miestelyje. Visur. Visame pasaulyje. Šokinėju ir aš…

Suaugusieji mano, kad vieninteliai žino, kad vaikų reikia tik tam, kad tie gerai elgtųsi, teisingai augtų, stropiai mokytųsi, visą laiką būtų jiems skirtose vietose, nešiotų suaugusiųjų išrinktus drabužius, valgytų suaugusiųjų mėgstamus troškinius ir skaitytų suaugusiųjų sukurtas pasakas. Įsivaizduokite, koks kiltų triukšmas, jeigu suaugusieji būtų priversti skaityti vaikų parašytas knygas arba važiuoti vaiko vairuojamu autobusu.

Nė nepradėkime įsivaizduoti.

Yra suaugusiųjų, kurie per vaikus nešokinėja. Žinoma, ir neklausinėja, ką jie myli labiau – tėtį ar mamą, ir neūkauja pūsdami į vaikus pernykšį kvapą. Pernykščiais kvapais ūkaujantys suaugusieji neūkaujančius laiko suvaikėjusiais ir iš jų šaiposi. Šaiposi ir iš tų, kurie su vaikais žaidžia slėpynių, skaito vaikų knygas ir kuria vaikų istorijas. Tarsi per vaikus nešokinėjantis, su vaikais žaidžiantis, vaikų pasakas skaitantis ir vaikų istorijas kuriantis suaugusysis keltų grėsmę žaidžiantiems suaugusiųjų krepšinį ir rašantiems suaugusiųjų telefonų knygas.

O jūs ar šokinėjate per vaikus? O gal vis dar tebešokinėja per jus? :)

Žinot kas man keista? Keista, kad žmonėms, paminėjus repą – prieš akis iškarto iškyla buki jaunuoliai, apsmukusiais rūbais, dainuojantis dainas apie pinigus, moteras, kietus ratus, ar kitokį materialistinį šūdą. Ir man dėl to ne tik keista, bet ir pikta.  Nes taip nėra! Na bent jau ne visiškai taip.

Ačiū MTV, Holivudui ir visiems kitiems patikimiems ir teisingams šaltiniams už tokį puikų ir teisingą Hip-Hop muzikos įvaizdį, kuris visiškai neatspindi realybės. Visu pirma omenyje reikia turėti žmonių polinkį nuolatos apie ką nors susidaryti išankstinį nusistatymą, bei nuomonę. Taip pat omenyje reikia turėti tai, kad Hip-Hop muzika yra begalo daug įvairių atmainų turintis žanras.

Tai, ką jūs dažniausiai matote per TV yra grynasis pigus, komercinis hiphopas, kurio tikrai repą mėgstantys žmonės net neklauso (galite ginčytis). Visokie tai Akon, Jay-Z, 50 cent, Usher… Tai nėra bloga muzika, tačiau tikrai ne pati geriausia ir protingiausia hiphopo atmaina. Nenustebkite išgirdę, kad dažnam “atlikėjui” dainų žodžiai parašomi prodiuserių, kaip ir sukuriama pati muzika. Aš tokių atlikėjų negerbiu. *Nū net Yva dainų tekstus rašo pati!*

Tai kokius atlikėjus reikia gerbti? Reikia gerbti tuos atlikėjus, kurie kuria, kad kurtų. Kurių tekstai turi mintį, potekstę. Dabar pagalvojęs suprantu, kad Lietuvoje neturime durnojo komercinio repo ir tas yra velniškai gerai. G&G Sindikato dainoje “Iš savo požemio” galima aptikti tokį raimą:

Nykios tavo lėlės, kartoninės figūrėlės,
Karo butaforinių šūnų, švino kaladėlės,
Išvaškuotais plaukais, nugrimuotais veidais, šiltnamių gėlės,
Vėlės, pigaus cirko lėlės.

Tavo muzika smėlis, išbyrės ir nebeliko,
Tuščia skardinė alaus, pigaus reklaminio klipo,
Kam tau maikas artiste, tu jo net nejungi į masę,
Asile, tvarkingai stumdai plastmasę.

Manau suprantat, apie ką čia. Tai va. Jei bent kiek užkabinau, tai siūlau pasidomėti visu šitu dalyku plačiau… Pvz. yra toks protingai rimuojantis lietuvių atlikėjas MC Messiah. Jo tekstuose yra tokių žodžių, kaip “individualizmas”, “pompastiškai”, “tolerancija”, “fikcija”, “poezija”, “perspektyva”, “liberalumas”. Dar yra MC Tomutis, kurio tekstai ironiški, pašiepiantys šiuolaikinę jaunimo kultūrą ir kitus gyvenimo aspektus. Repas nebūtinai yra durna muzika…

Ir ačiū, kad perskaitėte iki galo. :)