We’re all gonna die!
Sekmadienis, Lapkritis 30th, 2008
Žmonėms patinka kalbėti apie pasaulio pabaigą. Patinka klausyti apie galimus pasaulio pabaigos scenarijus, patinka galvoti, ką jie darytų, jei žinotų, kad greitai mirs. Atsimenat, kaip visi laukė LHC paleidimo starto? Nemanau, kad to paleidimo starto žmonės laukė dėl to, jog tikėjosi sužinoti daugiau apie visatą, apie savo kilmę, prigimtį ir visus kitus žmonijai ramybės neduodančius klausimus. Nors tai ir buvo vienas iš projekto tikslų.
Tas smalsumas ir nerimastis kilo todėl, kad kažkokie genijai išpranašavo, kad projektas gali sukurti kišeninę juodąją skylę, kuri viską sunaikins. Ir nors net nebuvo rimtų teorijų, kurios įrodytų teiginio tikrumą, būtent dėl galimos pasaulio pabaigos dauguma laukė Didžiojo Hadronų Greitintuvo paleidimo starto. Nū, bet ne apie tai čia dabar. Spartintuvas sugedo, jo paleidimą atidėjo, dar galim pagyventi.
Visada kalbama apie nerealias pabaigas, kaip, kad ateivių invazija, po visatą klajojančios planetos, saulės sprogimas/užgesimas, biotechnologijų atsisukimas prieš kūrėją, dėl tirpstančių ledynų atsiradusios naujos ligos/virusai nugalabys žmoniją ir t.t. Visa tai yra tiek pat tikėtina, kaip, kad neįtikėtina.
Pirmieji protingieji žmonės (Homo sapiens) atsirado žemėje apytiksliai prieš 80 000-130 000 metų. Pasaulio pabaiga jau galėjo įvykti tūkstančius kartų. Kodėl apokalipsė turėtų įvykti būtent mūsų egzistavimo laikotarpiu? Mūsų planeta Žemė yra neįtikėtinai harmoninga planeta. Tai, kad šioje planetoje įsigalėjo gyvybė yra stebuklas. Ne ką didesnio stebuklo, reikėtų atimti tą gyvybę.



